2016 m. lapkričio 27 d., sekmadienis

Akmenuotoji Žemaitija


Pirmas dvi ilgojo Žolinių savaitgalio dienas praleidau Latvijoje, pietinėje Kuršo dalyje. Reportažų apie tą kraštą tinklaraštyje nebus - gal mūsų gerbiamas poetas Maironis ir svajojo apie Lietuvą "nuo Liepojos lig Brastos", bet šio tinklapio kontekste kaimynams teisėtai priklausančios žemės jau neformatas. Tačiau trečiosios ir paskutinės dienos keliai sugrąžino į Lietuvą, labai akmenuotą ir dažnai labai keistą šiaurės Žemaitiją.


2016 m. lapkričio 17 d., ketvirtadienis

Aukštaitijos keliais ir šunkeliais


Turiu prisipažinti - šią išvyką planavau ne aš, mano rolė joje apsiribojo sėdėjimu ir žiūrėjimu per langą, ir net šiandien man ją aprašyti sunku ta prasme, kad pačiame maršrute nelabai yra vienas bendras vardiklis - ar bent jau aš čia jo neįžvelgiu. Tačiau jo ir nereikia - garbus skaitytojas gal labai nepyks, kad pasakojime šokinėsime per tarpusavyje menkai tesusijusias vietas, juolab kad ten, Aukštaitijos nacionaliniame parke bei pakeliui į jį, tos vietos ir kiekviena paskirai yra pakankamai įdomios.

2016 m. lapkričio 7 d., pirmadienis

Kelionė į šalies centrą


Pačiame Lietuvos centre, derlingose Nevėžio slėnio lygumose įsikūręs Kėdainių kraštas nuo seno garsėja kaip turtingas žemės ūkio regionas. Našioje žemėje gausiai kūrėsi dvarai, dabar sudarantys gausią rajono kultūros paveldo dalį, ir vėliau kolūkiai, rajono kultūros paveldo dalies nesudarantys.

2016 m. spalio 23 d., sekmadienis

Kėdainiai: nuo Venecijos iki Alpių


Kėdainiai - kontrastingas miestas. Vienas didžiausių Lietuvos senamiesčių ir jį juosiantys Chruščiovo laikų penkiaaukščiai, derlingi apylinkių laukai ir rūkstantys "Lifosos" kaminai, čia, Lietuvos centre, vartus į aukščiausius valdžios postus skynėsi suvirintojas iš tolimojo Archangelsko... Su 26 000 gyventojų Kėdainiai Lietuvos miestų rikiuotėje užima 11 vietą, o atmetus didįjį trejetą ir kurortus, yra turbūt labiausiai lankomas ir įdomiausias šalies miestas.

2016 m. rugsėjo 28 d., trečiadienis

Alytaus rajonas


Praėjusiame reportaže pasižvalgę po Alytų, šiame apžvelkime jo rajoną, išsidėsčiusį abipus Nemuno, kiek aukščiau jo didžiųjų kilpų. Ir jei reportažas po Dzūkijos sostinę susidėjo iš dviejų kelionių nuotraukų, tai šį kartą fotografijos surinktos per bene keturis atskirus vizitus skirtingais metais ir skirtingais metų laikais. Tačiau nesirišime prie konkrečių išvykų - nuotraukos bus dedamos tokiu eiliškumu, lyg tai būtų buvusi viena nuosekli kelionė iš Vilniaus.


2016 m. rugpjūčio 16 d., antradienis

Alytus


Alytus - šeštasis pagal dydį Lietuvos miestas (55 000 gyventojų), didžiausias pietų Lietuvos ir Dzūkijos miestas, neformali pastarojo regiono sostinė. Šiame mieste lankiausi dukart - pirmą sykį per Visų Šventųjų dieną dar 2012 m., antrą kartą - šių metų liepos pradžioje, tad ir reportažą apie Alytų iliustruosiu per šiuodu apsilankymus padarytomis nuotraukomis. Atskirti kuri daryta kada nebus sunku, o kai kuriais atvejais ketverių metų intervalu darytos nuotraukos pasitarnaus ir pademonstruojant per tą laiką įvykusius pokyčius.


2016 m. liepos 29 d., penktadienis

Čia gaminami vilkai


Vieną sykį pasiryžki,
Ir keliauk į Vilkaviškį,
Dunda, rūksta fabrikai -
Čia gaminami vilkai

Šiomis Juozo Erlicko kūrybos eilutėmis pradedame reportažą iš paskutinio šio tinklaraščio puslapiuose dar nė kiek neliesto Lietuvos regiono - Suvalkijos. Paminėjus šį kraštą pirmiausia į galvą ateina, aišku, šykščiojo suvalkiečio įvaizdis, vėliau turbūt labai specifinė tarmė, o galiausiai nedera pamiršti, kad XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje būtent Suvalkijos lygumos išaugino ryškiausias lietuvių tautinio atgimimo figūras, tokias kaip Jonas Basanavičius, Vincas Kudirka ar Jonas Jablonskis. Pirmajai rimtesnei pažinčiai su Suvalkija pasirinkau ne jos sostinę Marijampolę, o patį pietvakarinį Lietuvos kampą, didžioji kurio dalis priklauso Vilkaviškio rajonui.