2015 m. liepos 13 d., pirmadienis

Mažoji Lietuva: Panemunės plentu link Šilutės


Nuo likusių Lietuvos regionų Mažoji Lietuva skiriasi pirmiausia savo istorija: iki pat XX a. šis kraštas praktiškai visą laiką buvo kitoje valstybėje nei likusi Lietuvos dalis, o ir po 1923 m. "sukilimo" Lietuva prisijungė tik šiaurinę Mažosios Lietuvos dalį (Klaipėdos kraštą), kuri, nepaisant visų pastarojo šimtmečio istorijos vingių, Lietuvos dalimi yra ir dabar. Didelė dalis krašto savitumo per laiką išsitrynė - nebėra čia nei gyventojų vokiečių, nei lietuvininkų tarmės, tačiau tiek savo gamta, tiek architektūra šis regionas visgi akivaizdžiai skiriasi nuo likusios Lietuvos dalies.


Aiškiausiais Klaipėdos krašto vartais šiandien turbūt turėtume vadinti 12 kilometrų į vakarus nuo Jurbarko įsikūrusius Smalininkus. Tai vienas mažiausių Lietuvos miestų, turintis vos virš 500 gyventojų, tačiau, nepaisant kuklaus dydžio, apžiūrėti ten tikrai yra ką. Štai kad ir senasis uostas su seniausia Lietuvoje vandens matavimo stotimi, įrengta dar 1811 m. (dabartinė vandens matuoklė sumūryta 1886 m.).


Tilžės - Pagėgių - Smalininkų siaurojo geležinkelio, veikusio nuo 1902 m. iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos, stotis. Išlikęs užrašas su vokišku miesto pavadinimu Schmalleningken.


Pagal architektūrą šitą pastatą norėtųsi laikyti nedidele bažnyčia, pagal skelbimą ant durų čia dalijama labdara. 


Bažnyčios Smalininkuose ir taip yra dvi. Tai apskritai būdinga Klaipėdos krašto miesteliams, kur šalia senųjų liuteronų bažnyčių XX a. buvo statomos ir katalikiškos. Šv. Juozapo katalikų bažnyčia (1936 m.).


Senoji liuteronų bažnyčia buvo apgriauta per Antrąjį pasaulinį karą ir baigta griauti po jo, o dabartinė  2004 m. įsikūrė buvusiuose kultūros namuose.


Prie kultūros centro šalia lietuviškos trispalvės kabo ir žalios, baltos ir raudonos juostų Mažosios Lietuvos vėliava.


Paminklas su varpu senosios liuteronų bažnyčios vietoje.


Smalininkuose gana daug įvairių medinių skulptūrų. 


Nors miestelio aplinka didele dalimi ir sutvarkyta, stadionas neremontuotas nuo sovietmečio. Stebina jo tribūnos dydis - ten turbūt tilptų visi iki vieno smalininkiečiai ir dar liktų laisvos vietos.


Nors, kita vertus, olimpinis fakelas rodo, kad stadionas ne vietinės reikšmės.


Kelias iš Smalininkų link Viešvilės kartu yra ir didžiausia Lietuvoje ąžuolų alėja. Daugiau nei kilometro ilgio kelio atkarpoje čia susodinta apie 200 šių galingų medžių.



Viešvilėje sustojome trumpam, prie Kristaus Atsimainymo bažnyčios, kuri privačiame name buvo įrengta 1863 m. Įdomu tai, kad bažnyčia įrengta ne pačiame miestelyje, o plyname lauke už kokio kilometro nuo jo. 


Vilkyškiai šiais laikais labiausiai žinomi dėl savo pieninės, kuri patenka į didžiųjų šalies pieno perdirbėjų ketvertuką. Savo istoriją Vilkyškių pieninė skaičiuoja nuo 1934 m. Pats miestelis, kaip bebūtų keista, dar senesnis - pirmą kartą paminėtas dar 1542 m.

Vilkyškių dvaras.


Dvaro arklidės neseniai suremontuotos, tačiau dar nerado sau paskirties XXI a. 


Įspūdingas svirno pastatas, tuo tarpu, dar nėra ir suremontuotas.


Įspūdingas, tačiau gerokai užleistas gyvenamasis namas.


Evangelikų liuteronų bažnyčia, statyta 1771 m.


Šv. Onos katalikų bažnyčia, 1958 m. įrengta privačiame name.


Paminklas per Pirmąjį Pasaulinį karą žuvusiems nuo Vilkyškių kilusiems Vokietijos Imperijos kariams.


Netoli Vilkyškių, Nemuno pakrantėje, yra garsusis, legendomis apipintas Rambyno kalnas. Įdomiausia, kad tai net ne visai galima pavadinti kalnu ar net kalva, mat virš apylinkių žvelgiant iš šiaurinės ar rytinės pusių jis visiškai neišsiskiria, o nuo kelio ir automobilių stovėjimo aikštėlės Rambyno viršūnė iškilusi gal kokį metrą. Gal čia tik dabar taip - tvirtinama, kad senais laikais Rambynas buvo gerokai aukštesnis.


Į Nemuno pusę, tiesa, viskas panašiau į kalną. Upės link leidžiasi status šlaitas, o nuo viršūnės atsiveria Nemuno panorama su tolumoje kyšančiais Tilžės kaminais.


Nuo Rambyno ne taip jau toli ir iki mažiausio Lietuvos miesto (274 gyventojai) Panemunės, kuris (dar vienas įdomus, bet nenaudingas faktas) yra vienintelis Lietuvos miestas, neturintis savo seniūnijos. Tačiau iš Panemunės į Tilžę eina 1907 m. statytas Karalienės Luizos tiltas, kurio charakteringus vartus neretai galima pamatyti reportažuose apie vieną Pagėgių krašte paplitusį užsiėmimą.


Pasidairę per Nemuną į Rusiją, patraukėme į Pagėgius, po 1999 m. savivaldybių reformos tapusius savivaldybės centru. 2010 m. žurnalo "Veidas" sudarytame gyvenimo kokybės ši savivaldybė užėmė lygiai paskutinę vietą. Tačiau, nepaisant ne paties geriausio įvaizdžio, vos per 2000 gyventojų teturintys Pagėgiai pasirodė besąs tvarkingas ir prižiūrėtas miestas. Štai kad ir modernus kultūros centras su biblioteka.


Geležinkelio stotis. Tilžės - Klaipėdos geležinkelis pro Pagėgius buvo nutiestas 1875 m. Ši geležinkelio linija niekada nebuvo pirmaeilės reikšmės, tačiau Pagėgiams ji tapo tokiu pat postūmiu augti kaip Peterburgo - Varšuvos linija Ignalinai, Švenčionėliams ar Varėnai.


Pagėgių bulvaras - Birutės gatvė, jungianti geležinkelio stotį su savivaldybe ir pagrindine Vilniaus gatve. Jos rekonstrukcija neapsiėjo be šiokio tokio kuriozo, kai joje kurį laiką teko važinėti taip.


Pagėgiuose vieną šalia kito galime rasti ir seną vokišką, ir sovietinį namą.


Pagėgiuose yra du įspūdingi tarpukario mokyklų pavyzdžiai. 1930 m. statyta Kristijono Donelaičio gimnazija, kurioje dabar įsikūrę vaikų globos namai.


1935 m. pastatyta vokiečių realinė žemės ūkio mokykla, kurios patalpas dabar užėmusi Algimanto Mackaus gimnazija.


Bažnyčios Pagėgiuose, kaip ir pridera Klaipėdos krašto miestui, dvi. 1933 m. statyta evangelikų liuteronų bažnytėlė.


Šv. Kryžiaus bažnyčios istorija, kaip akivaizdu vien į ją pažvelgus, truputį įdomesnė. Pastatyta ji buvo tik kiek anksčiau nei liuteronų (1930 m.), tačiau sovitmečiu buvo nugriauta, o iš naujo atstatyta 1997 m. Iš senosios bažnyčios liko tik bokštas, kurį praktiški ir religinių prietarų nesaistomi tarybiniai piliečiai pavertė gaisrinės bokštu.


Bažnyčios architektūra savotiška, bet, sakyčiau, priimtina.


Tarp Pagėgių ir Šilutės sustojome tik prie keletos bažnyčių. Liuteronų krichė Rukuose (1886 m.), kuria naudojasi ir gerokai skaitlingesnė vietos katalikų bendruomenė.


Akmenimis grįstas kelias į Plaškius.


Šiame dabar gan atokiame kaime, kuris savo laiku buvo valsčiaus centru, pasitinka apgriuvusi evangelikų liuteronų bažnyčia (1900 m.).


Vyžių evangelikų liuteronų bažnyčia (1865 m.), netoli nuo Juknaičių miestelio.


Kitoje dalyje - apie Pamario kraštą su žemomis pievomis, upėmis ir mariomis, daugybe erdvės, migruojančiais paukščiais ir dar šiek tiek vokiško palikimo.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą