Tikroji Dzūkija

Lietuvos etnokultūriniai regionai (išskyrus tik Mažąją Lietuvą, kurios riba su Didžiąja nusistovėjo dėka kelis šimtmečius ten buvusios valstybinės sienos) neturi aiškiai apibrėžtų savo ribų ir vienas į kitą pereina gana sklandžiai. Tačiau jei jų paribiuose visada galime rasti vietų, kurias sunku ar neįmanoma priskirti konkrečiam regionui, tai visi regionai turi ir savo gilumą, neginčijamai  jam priklausančią ir puikiai jį atspindinčią. Dzūkijos atveju tas regiono centras yra maždaug tarp Varėnos ir Druskininkų, kur įsteigtas Dzūkijos nacionalinis parkas, plyti Dainavos giria, pro smėlingas žemes savo vagą graužiasi sraunios šaltos upės, kurių pakrantėse įsikūrę jaukūs gatviniai kaimai.

Išvyką į šią tikrąją Dzūkiją rugpjūčio pradžioje pradėjome nuo kaimo su itin dzūkiškai skambančiu pavadinimu Nedzingė. Klasicistinė Švč. Trejybės bažnyčia (1844 m.).

Bažnyčios varpinė.

Viena iš Varėnos rajono administracinių ypatybių yra ta, kad jame tėra vienas miestas ir du miesteliai (Merkinė ir Valkininkai), o net ir gana didelės gyvenvietės turi kaimo statusą. Ne išimtis ir 700 gyventojų turinti Perloja, rašytiniuose šaltiniuose minima nuo 1378 m. LDK laikais dėl strategiškai reikšmingos padėties prie kelio tarp Vilniaus ir Gardino Perloja buvo gana svarbus miestelis, o 1792 m. mėnesiui net buvo gavęs Magdeburgo teises. Labiausiai visgi šis miesteliokas pagarsėjo jau XX a., kai pusmetį čia veikė visiškai atskira, nuo jokių centrinės valdžios organų nepriklausoma savivalda, plačiau žinoma Perlojos respublikos vardu.

Tarpukariu Perloja liko Lietuvos teritorijoje, nors ir visiškai prie pat demarkacinės linijos su Lenkija. 1931 m. atidengtas paminklas Vytautui Didžiajam, išgyvenęs ir sovietinę okupaciją.

Pirmoji Perlojos bažnyčia minima nuo 1503 m., bet dabartinė neogotikinė Švč. Mergelės Marijos ir Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia yra kur kas naujesnė - pastatyta 1930 m.

Bažnyčios viduje, prie įėjimo, senas tiesas primena giltinė.

Merkinė šiandien - gana nemažas (1200 gyventojų), tačiau visgi provincialus miestelis, nors ir mėgstamas turistų ir turintis ką jiems pasiūlyti. Istoriškai gi Nemuno ir Merkio santakoje įsikūrusi Merkinė buvo vienas svarbiausių Dzūkijos centrų. Archeologiniai tyrimai liudija, kad žmonės čia gyveno jau prieš 12 tūkstančių metų. Rašytiniuose šaltiniuose Merkinė pirmą kartą paminėta 1359 m., po krikšto buvo pastatyta bažnyčia, strategiškai svarbioje vietoje upių santakoje stovėjo pilis. Po Žalgirio mūšio stojus ilgesniam taikos laikotarpiui miestelis išaugo ir 1556 m. Žygimantas Augustas jai suteikė Magdeburgo teises. Deja, šis Merkinės klestėjimo laikotarpis ilgai netruko: miestas sunyko po karų su Rusija ir Švedija, vėliau kelis kartus degė ir ankstesnės reikšmės niekada nebeatgavo.

Miesto centrinėje aikštėje, buvusios rotušės vietoje, 1888 m. buvo pastatyta Viešpaties Kryžiaus cerkvė, veikusi iki 1940 m. Sovietmečiu buvusioje cerkvėje įkurtas muziejus, tebeveikiantis iki mūsų dienų.

Mūrinė Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčia buvo pastatyta 1615 m., o po kelių perstatymų įgijo dabartinį barokinį vaizdą.

Šventoriaus vartai.

Merkinės piliakalnis, ant kurio LDK laikais stovėjo medinė pilis. Gynybinę reikšmę ji prarado po Žalgirio mūšio.

Nuo piliakalnio atsiveria platus vaizdas į Nemuno ir Merkio santaką.

Merkinės tiltas, pastatytas kovoms su vokiečiais besirengiančios rusų kariuomenės 1915 m. ir iš esmės rekonstruotas 1962 m.

Pasižvalgyti po Merkinės apylinkes galima ne tik nuo piliakalnio, bet ir įlipus į šiemet atidarytą 25 m aukščio apžvalgos bokštą. Bokštas originalios išvaizdos ir, mano subjektyviu vertinimu, labai jau juntamai siūbuojantis.

Vaizdas nuo bokšto gal kiek monotoniškas - daug miško, viena upė ir, jei žiūrėtume į priešingą pusę, keli kyšantys Merkinės stogai.

Kirtę Nemuną kiek aukščiau prieš jo tėkmę pasiekėme Liškiavą. Dabar tai visiškai nedidelis kaimas su vos keliomis dešimtimis gyventojų, tačiau atvykti čia verta jau vien dėl buvusio domininkonų vienuolyno komplekso, kuriame ryškiausiai išsiskiria barokinė Švč. Trejybės bažnyčia, pastatyta 1720 m.

Buvusiame vienuolyne (kuris seniau turėjo garbės būti ir dvaru) dabar įsikūrę nakvynės namai ir konferencijų salė. 

Kita Liškiavos įžymybė - pilies liekanos. Ant piliakalnio XIV a. pabaigoje ar XV a. pradžioje buvo pradėta statyti mūrinė pilis, tačiau po Žalgirio mūšio ji nebeteko savo reikšmės ir iki galo taip ir nebuvo pastatyta. Išliko tik pilies bokšto pamatas. Įdomu tai, kad ši pilis, skirta gintis nuo grėsmės iš vakarų, būtų stovėjusi ne dešiniajame, o kariajame Nemuno krante, t. y. ne už šio natūralaus barjero, o prieš jį.

Kaimo panorama žvelgiant nuo Bažnyčios kalvos. Pilis ir bažnyčia yra įsikūrusios ant kalvų skirtinguose kaimo galuose, o štai pati Liškiava yra apačioje, Liškiavės upelio slėnyje.

Pamokymai ant buvusios kaimo parduotuvės durų. Pamokymai suveikė taip gerai, kad parduotuvė neteko 99 procentų savo pajamų ir užsidarė.

Gerdašiai - vienas piečiausių Lietuvos kaimų, toje vietoje, kur kairysis Nemuno krantas jau mūsų, o dešinysis dar baltarusių. Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčia (1938 m.).

Druskininkai nebuvo esminis šios kelionės taškas: didžiausiam Lietuvos kurortui kartu su Grūto parku ramiai galima paskirti visą dienos išvyką. Tačiau šiame mieste nusprendėme pavalgyti, o ieškant priimtiniausio pietų varianto kiek paslampinėjome po miesto centrą. Jame visko daug: štai kad ir labai savotiškos architektūros poilsio namai ar sanatorija.

Pasaga skverelyje.

Ornitologijos mokslui nežinomas paukštis vietiniame bulvare.

Neogotikinė Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčia (1931 m.).

Dievo Motinos ikonos "Visų liūdinčiųjų Džiaugsmas" cerkvė (1865 m.).

Su pietumis beje pasisekė geriau nei tikėjausi - pavyko gauti malkiniame pečiuje ir su mozarella, o ne Rokiškio fermentiniu, keptos picos, kurią valgyti buvo vienas malonumas.

Šv. apaštalo Baltramiejaus bažnyčia Druskininkų priemiestyje Ratnyčioje. Dabartinė istorizmo stiliaus bažnyčia pastatyta 1910 m.

Šalia bažnyčios dar yra ir labai nedidelis medinių religinio turinio skulptūrų parkelis.

Nuo Druskininkų mūsų kelias patraukė Dainavos girios ir jos kaimų link. Pervažiavus nebeveikiantį geležinkelį pasitiko Kabelių kaimas ir jo medinė, 1911 m. statyta Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčia. Ją verta pažymėti jau vien dėl to, kad tai yra pati piečiausia Lietuvos bažnyčia (Gerdašių bažnyčia, jei lygintume jų padėtis, būtų maždaug 300 metrų šiauriau).

Margionių klojimo teatras, nedideliame Dzūkijos kaime įkurtas 1920 m.

Smėlėtas ir miškingas Dzūkijos peizažas.

Marcinkonys - gana nemažas (640 gyventojų) ir gyvas kaimas, kuriame be seniūnijos dar yra ir Dzūkijos nacionalinio parko, ir Čepkelių gamtinio rezervato administracijos. Kaimas dar ir labai didelis pagal plotą (143 ha), ir tai ne atsitiktinumas. Kaip ir daugelyje šalia tiesiamo Peterburgo - Varšuvos geležinkelio atsidūrusių Lietuvos gyvenviečių, žvilgantys metaliniai bėgiai tapo stipriu magnetu, priviliojusiu gyventojus arčiau. Stotis buvo pastatyta daugiau nei du kilometrai nuo bažnyčios ir kaimas išsitempė visame tarpe tarp dvasinio ir transporto centrų.

Geležinkelis padėjo Marcinkonims augti, geležinkelis pridarė ir savų rūpesčių. Po Pirmojo pasaulinio karo ginklu dalijantis sienas Lenkija negalėjo paleisti strategiškai svarbaus objekto ir Marcinkonims teko tarpukarį praleisti lenkų valdžioje, Balstogės vaivadijos sudėtyje.

Šiandien Marcinkonių stotis tyki ir tuščia. Senasis Peterburgo - Varšuvos geležinkelis dabar išdalintas tarp penkių šalių ir esamoje politinėje situacijoje susisiekimui ne visur praktiškai tinkamas. Atkarpa tarp Marcinkonių ir valstybės sienos yra uždaryta ir apleista, o šiemet Baltarusijos geležinkelių maršrutu tarp Gardino ir Vilniaus paleistas traukinys važiuoja aplinkiniu keliu per Lydą. Iki Marcinkonių iš Vilniaus traukiniai, tiesa, vis dar važiuoja.

Stoties interjeras.

Be plačiojo geležinkelio Marcinkonyse veikė ir siaurukas, dar žinomas kaip "Prancūzkelis". 600 mm vėžės pločio kelią kelią Pirmojo pasaulinio karo metais tiesė ir prižiūrėjo prancūzų karo belaisviai. Medienai vežti šis siaurukas buvo naudojamas iki 1963 m., vėliau kurį laiką juo dar drezinomis uogauti važinėdavo vietiniai gyventojai. Dabar iš buvusio siauruko likęs tik smėlėtas pylimas.

Marcinkonių trobos.

Ir liaudies menininkų darbai.

Kaimo parduotuvė, išsiskirianti savotiškai įspūdinga mozaika "Spanguolė".

Šv. apaštalų Simonu ir Judo Tado bažnyčia (1880 m.), medinės neogotikos pavyzdys.

Prasikratę keliolika kilometrų keliu, kuris nenorėjo būti keliu, atsidūrėme Rudnioje. Šiaip jau būtų tai gana gūdus užkampis, tačiau sezono metu jį atgaivina baidarininkai, plaukiantys pro šalį tekančia Ūlos upe.

Mus kiek apgavo žemėlapis. Kaip lankytiną vietą jis nurodė malūną, iš kurio tėra likusi tik ši užtvanka, ir visiškai nieko nežinojo apie kaimo kampe stovinčią bažnyčią, kurią štai dėl to ir pražiopsojome.

Sulig Rudnia pagrindinis maršrutas ir baigėsi, tačiau važiuojant atgal dar nusukome nuo pagrindinio kelio į Gojaus kaimą, kur stovi nedidelė, bet graži Dievo Motinos Ligonių Sveikatos koplyčia (1937 m.).

O štai paskutiniu nuotaikingu kelionės įspūdžiu jau saulei leidžiantis tapo viduryje kelio į dangaus stichijas pakilti mėginantys oreiviai kažkur netoli Senųjų Trakų.