LDK laikais Kaunas buvo reikšmingas ekonominis ir kultūrinis šalies centras, tačiau XVII - XVIII a. karai, gaisrai ir epidemijos labai stipriai pakenkė miesto vystymuisi. Gyventojų mažėjo ir 1795 m. byrant Abiejų Tautų Respublikai Kaune jų buvo likę vos apie porą tūkstančių. Tačiau XIX a. itin patogioje geografinėje padėtyje esantis miestas ėmė augti, 1843 m. tapo gubernijos centru, 1860 m. pro Kauną buvo nutiestas geležinkelis. Tarp senamiesčio ir geležinkelio, iš šiaurės supamas Žaliakalnio kalvų, o iš pietų skalaujamas Nemuno, ir susiformavo Kauno naujamiestis - įdomi, savita ir žiūrėtinų bei lankytinų vietų gausa išsiskirianti miesto dalis.
Sunku pervertinti geležinkelio įtaką XIX a. Lietuvos miestų formavimuisi. Geležinkelis pagimdė Ignaliną ir Švenčionėlius, nuo Merkio upės atitraukė Varėną, davė didžiulį impulsą augti Kaišiadorims ir Radviliškiui. Bėgių gravitacijos jėga juntama ir didžiuosiuse miestuose: tiek Vilniaus, tiek Kauno naujamiesčiai yra įsiterpę tarp senojo miesto ir geležinio kelio. Kaunas buvo vienas pirmųjų geležinkelizuotų Lietuvos miestų: 1860 m. tiesiant Peterburgo - Varųuvos geležinkelio buvo nutiesta ir jo atšaka nuo Lentvario per Kauną į Virbalį bei toliau į Rytų Prūsiją.
Tada per Kauną Rusijos imperija tiesė geležinkelį į Europą. Šiais laikais Kaunas vėl mėgina tapti geležinkelio vartais į Vakarus: šiuomsyk, žinoma, nebe Rusijos, o Lietuvos. Kaip sykis spalio viduryje buvo iškilmingai atidarytas Rail Baltica standartinės vėžės geležinkelis nuo Kauno į Lenkiją.
Stotyje šiam reikalui pažymėti pastatytas ir paminklas su atstumais iki įvairių Europos miestų.
Dabartinis geležinkelio stoties pastatas buvo pastatytas po karo, 1953 m.
Kauno geležinkelio tiltas (dar žinomas kaip Žaliasis), du kartus perstatytas po pasaulinių karų.
Stoties rajonas, kaip dažnai pasitaiko, nėra pats prašmatniausias ir prestižiškiausias. Čia vaizdai veikiau primena kitoje geležinkelio pusėje esančius Šančius, nei likusią Naujamiesčio dalį.
Kažkokie apleisti pramoniniai pastatai.
Nors negalėčiau sakyti, kad rajonas neturi savo šarmo.
Kaip suprantu, buvusi elektrinė Kaunakiemio gatvėje.
Netoliese, kone Nemuno pakrantėje, stovi barokinė Šv. Kryžiaus bažnyčia (1685 m.), priklausiusi vienuoliams karmelitams.
Kauno kontrastai. Nebaigtas statyti ir jau seniai apleistas "Respublikos" viešbutis ir šalimais žvilgantis prekybos centras.
Greta kaunietiškojo "Akropolio" - Nemuno sala, kur 2011 m. Europos krepšinio čempionatui buvo pastatyta didžiausia Lietuvoje "Žalgirio" arena (15552 vietos).
Simono Daukanto tiltas, jungiantis Nemuno salą su dešiniuoju krantu. Liaudyje jis dažniau žinomas kaip Jurgio Kairio tiltas, mat šis akrobatinio skraidymo meistras 1996 m. pirmą kartą pasaulyje legaliai praskrido po šiuo tiltu, o 2000 m. įsigudrino atlikti dar rimtesnį triuką ir po šiuo tiltu praskrido lėktuvą apvertęs aukštyn pilvu.
Dešiniajame Nemuno krante, palei Karaliaus Mindaugo prospektą yra bene didžiausias stalininės architektūros ansamblis Lietuvoje.
Kaune jums suteiks ir būrimo paslaugas.
Istorinė Lietuvos Respublikos prezidentūra geografiškai yra Kauno senamiestyje, tačiau dvasiškai tai viena svarbiausių naujojo Kauno vietų ir šio miesto aukso amžiaus simbolis. Šiuose nedideliuose rūmuose Vilniaus gatvėje tarpukariu rezidavo trys Lietuvos vadovai. Čia 1940 m. birželio 15 d. įvyko ir paskutinis tarpukarinės vyriausybės posėdis.
Prezidentūros sodelyje 1996 m. pastatytos skulptūros visiems trims tarpukario prezidentams. Valstietis liaudininkas Kazys Grinius, valdęs vos pusmetį 1926 m.
Krikščionis demokratas Aleksandras Stulginskis, šalies vadovu buvęs šešerius metus.
Garsiausias ir ilgiausiai valdęs iš viso trejero - tautininkas Antanas Smetona.
Vilniaus gatve nuo prezidentūros paėję tolyn nuo senamiesčio, atsiduriame sankryžoje, kurioje prasideda dvi labai svarbios Kauno gatvės. Viena jų - Savanorių prospektas, kylantis į Žaliakalnį ir tiesiu taikymu vedantis į A1 magistralę. Antroji, ir šiandien mus labiau dominanti - Laisvės alėja, rytų vakarų kryptimi kertanti visą Kauno naujamiestį.
Laisvės alėjos pradžioje kaip visiškai chrestomatinis tarpukarinio lietuviško funkcionalizmo pavyzdys išsiskiria centrinio pašto pastatas.
Pašto interjeras.
Vos tolėliau - Kauno valstybinis muzikinis teatras. Teatrą supa miesto sodas, kurio pakraštyje yra praėjusiame reportaže matyti gynybinės sienos likučiai.
Auksinis ruduo Muzikinio teatro sode.
Kauno savivaldybė. Magdeburgo teises Kaunas gavo 1408 m., taigi, miesto savivalda skaičiuoja jau 607 metus, ką pažymi ir skaičius ant pastato stogo.
Paminklas Vytautui Didžiajam, kuriame jis pavaizduotas virš keturių nugalėtų priešų: ruso, lenko, totoriaus ir vokiečio. Toks paminklas buvo pastatytas tarpukariu Panemunėje, tačiau sovietmečiu nugriautas ir vėl atstatytas jau miesto centre tik 1990 m.
Greta savivaldybės - vadinamasis stiklainis. Prieš keletą metų rekonstruotas namas buvo papuoštas (subjaurotas?) stikliniu anstatu, dėl ko visuomenėje kilo visai nemenkas šurmulys.
Tokių pavyzdžių, kai senas pastatas praplečiamas pristatant visiškai kito stiliaus viršutinį aukštą, Kaune yra ne vienas. Tik kiti gal ne tiek akivaizdūs.
Arba tiesiog ne taip ant tako, kaip kad šitas namas Kęstučio gatvėje.
Čia kuriam laikui palikime Laisvės alėją ir paėjėkime kvartalą šiauriau. Lietuvos banko rūmai (1928 m.) Maironio ir K. Donelaičio gatvių kampe.
Visiškai netoli nuo čia - Vienybės aikštė ir Vytauto Didžiojo karo muziejus. Pats muziejus imtas kurti dar 1919 m., o atskiras didelis pastatas, kuriame jis dabar yra įsikūręs, atidarytas 1936 m. Tarpukariu tai buvo Lietuvos muziejus Nr. 1, o ir dabar bent jau Kaune yra pats svarbiausias.
Vienybės aikštėje bene geriausiai visoje Lietuvoje jaučiasi tokia tarpukarinė atmosfera. Laisvės paminklas, amžinoji ugnis prie nežinomo kareivio kapo, visa eilė biustų, skirtų įžymiems lietuviams atminti... Ir matosi, kad viskas padaryta su gerai juntamu ir ne slepiamu, o pabrėžiamu nacionalizmo (tautiškumo?) prieskoniu.
O čia jau ir visiškai nesuprantama instaliacija, kuri vaizduoja neaišku ką, o pagal stilistiką gali būti kaip tarpukarinė, taip ir sovietinė.
Grįžtame į Laisvės alėją prie jos simbolinio centro - fontano. Šalia - garsusis "Metropolis", žinomiausias tarpukario Kauno viešbutis ir restoranas, anų laikų gero gyvenimo simbolis.
Šmaikštus Republic pubo dviračių stovas.
Paminklas tarpukario estrados dainininkui Danieliui Dolskiui.
Bene seniausias Lietuvoje likęs kino teatras "Romuva", atidarytas 1940 m. pavasarį.
Rytinė Laisvės alėjos dalis. Šiandien sunku būtų įsivaizduoti Laisvės alėją ne kaip pėsčiųjų zoną, tačiau tokia ji tapo tik 1977 m. Šiaip ar taip, tai antroji pagal amžių pėsčiųjų gatvė Lietuvoje, nusileidžianti tik Šiaulių bulvarui.
Rytinėje Laisvės alėjos dalyje dominuoja jos viduryje, Nepriklausomybės aikštėje stovinti Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia, dar žinoma kaip Įgulos bažnyčia arba Kauno soboras. Ji buvo pastatyta kaip reprezentacinė Kauno tvirtovės stačiatikių cerkvė, tarpukariu atiteko Kauno karinei įgulai ir buvo paversta katalikiška šventykla, sovietmečiu vykdė dailės muziejaus funckijas, šiandien vėl atsidūrė katalikų bažnyčios žinoje.
Interjeras iš stačiatikiško į katalikišką pakeistas dar tarpukariu.
Iš rytinės Naujamiesčio dalies link Žaliakalnyje esančių stadiono ir senosios sporto halės kyla Parodos gatvė, viena stačiausių bent jau Kaune, o gal ir visoje Lietuvoje.
Šalimais - Žemės ūkio rūmai. Žemdirbius ir kaimo gyventojus vienijanti organizacija savo istoriją skaičiuoja dar nuo tarpukario.
Apskritai Kauno naujamiestis, nors ir susiformavo faktiškai XIX a., greičiausiai plėtėsi būtent XX a. trečiajame ir ketvirtajame dešimtmečiuose. Pagrindiniai to iniciatoriai buvo Jozefas Pilsudskis ir Lucjanas Zeligowskis, kurių dėka sąlyginai nedidelis gubernijos centras tapo šalies sostine ir per tuos du dešimtmečius gyventojų skaičiumi ūgtelėjo bemaž dvigubai. Naujamiestis bei Žaliakalnis tapo turbūt svarbiausiomis Kauno statybų aikštelėmis ir tarpukarinio lietuviško funkcionalizmo pavyzdžių čia į valias.
Namas Kęstučio gatvėje tarsi atkartoja pašto pastato formas.
Art deco stiliaus namas Vytauto prospekte.
Senoviški kioskai Kęstučio gatvėje.
Rytuose Kauno senamiestis baigiasi Ramybės parku, atsiradusiu gana neįprastomis aplinkybėmis. Nuo 1847 m. čia buvo pagrindinės miesto kapinės, sudalintos į katalikų, stačiatikių, musulmonų ir evangelikų sklypus. Šiose kapinėse per Vėlines trejus metus iš eilės (nuo 1956 iki 1958 m.) prasidėjo antisovietinės protesto akcijos. Ketvirto karto valdžia nelaukė ir 1959 m. kapines uždarė, dalį palaikų perkėlė, dalį paprasčiausiai suniokojo.
Kauno totorių iniciatyva 1930 m. šiaurinėje kapinių dalyje, musulmonų sklype pastatyta mūrinė mečetė. Statybos metai neatsitiktiniai: totoriai Lietuvoje atsirado visų pirma Vytauto Didžiojo iniciatyva, o 1930 m. buvo paskelbti šio didžiojo kunigaikščio metais.
Šalimais 1935 m. pagal Edmundo Fryko projektą pastatytas Apreiškimo Švč. Dievo Motinai soboras.
Spalį temsta anksti, tad netrukus teko kulniuoti link traukinio, nors Kauno naujamiestyje dar būtų atsiradę ką apžiūrėti - tai išties įdomus visų pirma tarpukarinio laikotarpio paminklas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą