2015 m. gruodžio 14 d., pirmadienis

Vėl po Panevėžio kraštą


Apie Panevėžio apylinkes jau rašiau pačiame pirmajame šio tinklaraščio įraše, o pačioje lapkričio pabaigoje dar kartą grįžome į Aukštaitijos sostinės apylinkes. Jei balandį daugiau dėmesio skyrėme rytinei ir pietinei Panevėžio rajono dalims, tai šį kartą labiau koncentravomės į vakarinę.

Pirmuoju kelionės tašku tapo vienintelis Lietuvos stumbrynas Pašiliuose, Panevėžio rajono pietuose, tarp Ramygalos ir Krekenavos. Jis įkurtas 1969 m., siekiant Lietuvoje atkurti šių, į Raudonąją knygą įtrauktų, žvėrių populiaciją. Pradžią jam davė du iš Rusijos atvežti stumbrai, dabar aptvaruose jų gyvena apie dvidešimt, dar apie septyniasdešimt paleisti į laisvę aplinkiniuose miškuose. Lankytojų patogumui įrengta apžvalgos aikštelė, iš kurios patogu pasidairyti į šiuos didelius gyvūnus.


Stumbrai iki XVI a. buvo ganėtinai plačiai paplitę, tačiau mažėjantys miškų plotai ir intensyvi medžioklė juos buvo beveik visiškai išnaikinę. Entuziaztų dėka stumbrų populiacija buvo atkurta iš zoologijos soduose savo dienas leidusių egzempliorių.


Žvėrys pasirodė kažkokie nervingi - rausė žemes, badėsi tarpusavyje ragais, be kažkokių akivaizdžių priežasčių lakstė pirmyn bei atgal. Gal šiaip nuobodu, o gal juos, kaip normalius jaučius, įkiršino raudona mano striukės spalva?


Krekenava - didelis miestelis (1600 gyventojų) Panevėžio rajono pietvakariuose, prie Nevėžio upės. Krekenavos dvaras minimas nuo 1409 m., miestelis - nuo 1550 m. Čia veikė Upytės apskrities teismas, miestelis turėjo smuklės ir turgaus privilegiją. Šiais laikais miestelio pavadinimą labiausiai garsina "Krekenavos agrofirma" - viena stambiausių Lietuvos mėsos perdirbimo įmonių. Tiesa, ji su miesteliu be pavadinimo nieko bendro nebeturi - prieš dešimtmetį gamyba iškelta į Mantvilonių kaimą Kėdainių rajone.


Centrinė miestelio aikštė.


Nors Panevėžio apylinkės šiaip jau itin lygios, Krekenavoje yra ir šiokio tokio reljefo. Peraukštėjimai nedideli, bet vis dėlto.


Ant tos nedidelės kalvelės 1902 m. pastatyta Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bazilika. Pirmoji bažnyčia Krekenavoje buvo pastatyta 1419 m., vėliau degė ir buvo atstatyta. Dabartinės neogotininės bažnyčios statyba nebuvo lengva, mat vyko Lietuvoje vis dar intensyviai vykstant rusinimo politikai. Kauno gubernatorius 1894 m. čia leido statyti tik medinę šventovę, o sužinojęs, kad yra degamos plytos mūrinei, įsakė plytinę uždaryti, o kleboną nubausti. Vis dėlto po centrinės valdžios įsikišimo statyboms buvo uždegta žalia šviesa ir šie didelė neogotikinė bažnyčia buvo pastatyta. Bazilika ji tapo jau šiais laikais - tokį statusą jai 2011 m. suteikė popiežius Benediktas XVI.


Bažnyčios interjeras.


Apgriuvusi klebonija. Čia nuo 1915 iki 1918 m. gyveno ne kas kitas, o pats Maironis.


Buvusi sinagoga.


Nevėžio slėnis Krekenavos apylinkėse yra paskelbtas regioniniu parku, o kur regioninis parkas, ten ir apžvalgos bokštas.


Nuo jo atsiveria puikūs vaizdai. Tikriausiai.



Už 8 km į vakarus nuo Krekenavos yra Pempių kaimas, kuriame yra nedidelė sentikių cerkvė.


Nuo Krekenavos keliaukime Nevėžio pakrante į šiaurę. 1881 m. statyta ir 1910 m. perstatyta Vadaktėlių Šv. Jono Nepomuko bažnyčia, kurioje nuo 1902 iki 1905 m. kunigavo Juozas Tumas-Vaižgantas.


Maždaug 13 km į pietvarakrius nuo Panevėžio yra nemažas Naujamiesčio miestelis (700 gyventojų),  rašytiniuose šaltiniuose žinomas jau nuo XVI a. Manoma, kad čia dar Vytauto laikais galėjo būti apgyventinti Upytės pilį saugoti turėję karaimai. Pats miestelis pasirodė gana neišraiškingas ir beveidis - turbūt todėl, kad sovietmečiu tai buvo centrinė kolūkio gyvenvietė.


1908 m. statyta neogotinė Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčia su 54 m aukščio bokštais. 2007 m. bažnyčioje buvo kilęs didelis gaisras, per kurį stipriai nukentėjo abu bokštai, nukrito XIX a. pabaigoje nulietas didžiausias Panevėžio vyskupijos varpas, sudegė vargonai.


Už 7 km į šiaurės vakarus nuo Naujamiesčio, netoli Šiaulių - Panevėžio geležinkelio, yra Naudvario dvaras, nuo XVIII a. pabaigos priklausęs Kerbedžių šeimai. Čia 1810 m. gimė žymus inžinierius ir tiltų statytojas Stanislovas Kerbedis, projektavęs Blagoveščenskio tiltą per Nevą Peterburge, Aleksandro tiltą per Vyslą Varšuvoje, geležinkelio tiltą per Dauguvą Daugpilyje, Vilniaus ir Kauno geležinkelio tunelius.


Dvaro šlovė pasibaigė sulig Antruoju pasauliniu karu - rusų jis buvo nacionalizuotas, vokiečių sudegintas, po karo tapo iš pradžiū kolūkio centru, vėliau - mokykla. Ūkiniai pastatai atrodo senokai nebenaudojami.


Rūsio griuvėsiai.


Dvaro koplyčia.


Panevėžio rajono šiaurės vakaruose, kur nuo pagrindinio A9 kelio atsišakoja krašto kelias į Pakruojį, yra Smilgių miestelis su įdomia barokine, 1764 m. statyta Šv. Jurgio bažnyčia.


Įmantrumo nestokoja ir bažnyčios varpinė.


Ne mažiau įdomią, nors ir daugiau nei dviem šimtmečiais naujesnę, bažnyčią randame Panevėžio priemiestyje Berčiūnuose. Lietuvos kankinių bažnyčia pastatyta 1996 m. ir išsiskiria savo labai neįprastu modernistiniu dizainu. Savo eksterjeru ši bažnyčia man kažkuo primena vorą.


Neįprastas ir interjeras - retoje bažnyčioje rasite tokio dydžio langus.


Pavažiavę 7 km į šiaurę nuo Berčiūnų,tarp plačių laukų randame visai nedidelį Spirakių kaimą. Oficialiai jame trisdešimt gyventojų, realiai nėra gal nė pusės to.


1840 m. statyta, kapinių supama Švč. Trejybės bažnyčia.


Koplyčia šventoriuje.


Nuo Spirakių pro Bernatonis (ten kelių šimtų metrų kelio atkarpa yra visiškas tankų kelias, kur mašina ne tiek važiuoja, kiek šliaužia dugnu), pasiekėme Sanžilės kanalą ir per jį nutiestą siaurojo geležinkelio tiltą. Abu objektai įdomūs kaip tarpukario inžinerinės minties pavyzdžiai: kanalas iškastas 1930 m., siekiant sumažinti potvynius Lėvenyje ir dalį šios upės vandens nukreipiant į Nevėžį (įdomu ar tuo apsidžiaugė to paties Nevėžio pavasarinius potvynius labai artimai matantys Kėdainių apylinkių gyventojai), tiltas pastatytas 1937 m. tiesiant siaurojo geležinkelio ruožą tarp Panevėžio ir Joniškėlio.


Skirtingai nuo rytinio siaurojo geležinkelio ruožo tarp Panevėžio ir Rubikių, vadinamasis šiaurinis (tai ne vienas ruožas, o trys, susikertantis Joniškelyje) nenaudojamas jau gerus porą dešimtmečių. Bėgiai daugelyje vietų tebėra, tačiau tik tiek.


Nuo šio tilto patraukėme į Panevėžį, kur iki sutemstant pavyko aplankyti dar keletą objektų. Evangelikų liuteronų bažnyčia Turgaus gatvėje, pastatyta 1850 m.


Yra Panevėžyje ir du vėjo malūnai Ramygalos gatvėje. Vienas iš jų ne per seniausiai susilaukė remonto ir pasipuošė sparnais, nors ir liko aptvertas tvora.


Ant tos tvoros prikabinėta plakatų su skenuotomis laikraščių ištraukomis ir štai šiuo Panevėžio miesto savivaldybės valdininkų sukurptu raštu. Galima pasilinksminti, skaičiuojant rašte padarytas rašybos, skyrybos ir raštvedybos klaidas, kurių skaičius trijų eilučių rašte pasiekia dviženklį.


Kitas malūnas remonto kol kas nesulaukė. Radau informaciją, kad nors ir pradėjo savo gyvenimą kaip vėjo, vėliau buvo pertvarkytas į garinį.


Moterų kalėjimas miesto centre, P. Puzino gatvėje.


Sentikių cerkvė, statyta 1926 m.


Paskutiniu išvykos akordu tapo LKL rungtynės Panevėžio "Cido" arenoje. 2008 m. statyta arena išsiskiria tuo, kad jos viduje sutalpintas dviračių trekas. Čia 2011 m. vyko ir Europos krepšinio čempionato grupės varžybų etapas. Dabar čia savo namų rungtynes žaidžia Panevėžio "Lietkabelis", užimantis toli gražu ne pirmaujančias pozicijas Lietuvos krepšinio hierarchijoje.


Apytikris maršruto žemėlapis:


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą