2016 m. balandžio 3 d., sekmadienis

Pavilnių regioninis parkas


Rytiniame Vilniaus miesto pakraštyje įkurtas Pavilnių regioninis parkas - mažiausia tokio pobūdžio saugoma teritorija Lietuvoje (2127 ha). Kai kuriuos jo objektus šio tinklaraščio puslapiuose jau matėme: pakeliui į Naująją Vilnią žvalgėmės po Pūčkoris ir Kučkuriškes, o į reportažą apie rytinę Vilnijos dalį pakliuvo Rokantiškių piliavietė ir Aukštasis Pavilnys. Šiandien tuo tarpu pereisime regioninį parką iš pietų į šiaurę, nuo Liepkalnio iki Šveicarijos parko Antakalnyje.


Pasivaikščiojimą pradėkime ties judria Žirnių ir Liepkalnio gatvių sankryža. Dabar čia įrengta šviesoforu reguliuojama sankryža, tačiau nelabai tolimoje ateityje čia eismą turėtų pagerinti arba tunelis, arba viadukas.


Visiškai greta šios sankryžos - Laimio kalnas. Būtų neįmanoma kalbėti apie šį kalną nepaminint kalnų slidinėjimo, ir ne tik todėl, kad dabar čia veikia populiarios trasos. Patį kalną būtent slidinėjimo tikslais 18 metų "augino" šios sporto šakos entuziastas Laimis Janutėnas (šią istoriją pasiskaityti galima čia), kurio vardą kalnas vėliau ir gavo. Kalno viršūnė dabar iškilusi 235 metrus virš jūros lygio ir tai yra aukščiausias taškas Vilniuje (iki dirbtinio paaukštinimo Liepkalnio kalnas buvo pora dešimčių metrų žemesnis, o aukščiausiu tašku mieste buvo 230 m aukščio Rokantiškių kalva).


Nuo Laimio kalno atsiveria ir plati panorama. Nuo čia matosi didelė Vilniaus dalis, įskaitant gan toli esančius miegamuosius rajonus miesto šiaurėje ir vakaruose.


Tiesa, Neries slėnyje įsikūręs centras yra užstotas aplinkinių kalvų ir iš jo aiškiai kyšo tik Šnipiškių dangoraižiai.


Į pietus nuo Laimio kalno - oro uostas. Šis kalnas yra nebloga vieta stebėti kylantiems ar besileidžiantiems lėktuvams.


Vasaros miegu užsnūdusios sniego gaminimo patrankos.


Pavilnių regioniniame parke nemažai regyklų, iš kurių galima pasidairyti po atsiveriančius miškingus Vilnios slėnio tolius.


Tarptautinio "Ibis Styles" tinklo viešbutis netoli Minsko plento. Toks jau, sakykim tiesiai, truputį užkampis atrodo keistoka vieta apsistoti atvykstant į svetimą miestą.


Kiek painiai paženklintu pėsčiųjų taku nusileidžiame žemyn link Ribiškių. Jaukūs pavasarėjančios Vilnijos peizažai.


Netrukus išeiname į Juodąjį kelią - istorinį traktą iš Vilniaus link Ašmenos bei Astravo.


Juodojo kelio pervaža.


Kirtus geležinkelį, už kelių žingsnių dešinėje pasirodo ir Markučių dvaras. Šį užmiesčio dvarą iš Godlevskių šeimos 1867 m. nusipirko generolas Melnikovas, čia atsikraustęs tiesiant Peterburgo - Varšuvos geležinkelį. Generolas vėliau dvarą vestuvių progą padovanojo savo dukteriai Varvarai, kuri ištekėjo ne už ko kito, o už Grigorijaus Puškino, garsiojo rusų poeto Aleksandro Puškino sūnaus.


Tad nenuostabu, kad dvare, kuriame Aleksandras Sergejevičius niekada nesilankė, pastatytas jo biustas ir įrengtas jo literatūrinis muziejus.


1906 m. pastatyta Šv. Varvaros koplyčia. Dedikacija neatsitiktinė - dvarą gavusi Melnikovo duktė ir buvo vardu Varvara.


Puškinų šeimos kapas.


Markučių dvaro tvenkiniai, dar dengiami plonyčio pavasarinio leduko.


Pirmieji pavasario žiedai pernykščių lapų fone.


Nuo Markučių kalnais, kloniais ir siaurais keliukais patraukiau link Žemojo Pavilnio.


Pakeliui prazvimbia Naujosios Vilnios link vykstantis elektrinis traukinys.


Apskritai Žemasis Pavilnys ir atsirado kaip geležinkeliečių gyvenvietė: apie 1908 m. šios profesijos atstovų draugija įsigijo čia 80 ha žemės, išdalino ją į 173 sklypus ir ėmė kurti savo koloniją.


Pavilnio geležinkelio stotelė.


Gyvenamasis namas, kurio architektūroje galima įžvelgti ir Zakopanės stiliaus bruožų.


Kiek paėjus pagelžkele Naujosios Vilnios kryptime, atsiduriame pažintiniame take, atvingiuojančiame čia nuo "Belmonto" pramogų ir poilsio centro. Gražiomis dienomis šis takas yra populiari pasivaikščiojimų vieta.


Netoliese pasitinka nedidelis Pūčkorių piliakalnis, pagal archeologinių tyrimų duomenis naudotas iki XIV a.


Vaizdas nuo piliakalnio. Tarp Vilnios slėnio miškų kyšo pavieniai Kučkuriškių stogai.


Greta pažintinio tako pastatytas saulės laikrodis.


Pavasariška Vilnia nuo vienos iš nedidelių jos atodangų.


O netrukus tarp medžių pasirodo ir didžioji Pūčkorių atodanga.


Ant kalno prie Pūčkorių atodangos nuo lenkmečio išlikę gynybiniai įtvirtinimai.


ėjimo grotos ar durys neužstoja, tad turint su kuo pasišviesti būtų galima laiptais nusileisti ir giliau į bunkerį.


Žalumos dar nepaliestas Vilnios slėnis.


Toliau Viršupio ir Šilo gatvėmis einame link Antakalnio.


Ne, aš nežinau, kodėl "dozuoto".


Dar vieni lenkų laikų bunkeriai prie Šilo gatvės. Čia jų iš viso yra penki.


Tarp Sapieginės miškų įsispraudęs ilgas ir siauras Saulės slėnis.


Regioninio parko direkcijai nepakenktų pasirūpinti savo infrastruktūra.


Pasivaikščiojimą baigiame Šveicarijos miško parke.


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą