Kaip ir prieš metus, taip ir šios vasaros pradžioje dalyvavau Kauno maratone, o prasibėgęs Nemuno bei Neries pakrantėmis, likusią dienos dalį užpildžiau kultūrine programa. Tik jei pernai susikoncentravau į IX fortą bei botanikos sodą - pačiame mieste esančius objektus - tai šiemet pasibraižiau nedidelį maršrutą po vakarinę Kauno rajono dalį, tarp Nevėžio ir Dubysos žemupių.
Pirmuoju sustojimu tapo Raudondvaris - Kauno priemiestis tuoj už Nevėžio, prie 141 kelio, nutolęs mažiau nei 10 km nuo senamiesčio. Oficialiai tai kaimas ir, remiantis 2001 m. surašymo duomenimis, trečias pagal dydį Lietuvos kaimas, nusileidžiantis tik kitai Pakaunės gyvenvietei Domeikavai ir pietrytiniam Vilniaus priemiesčiui Skaidiškėms. Turėdamas daugiau nei 4000 gyventojų, pagal jų skaičių Raudondvaris lenkia ir kai kuriuos mažuosius savivaldybių centrus, tokius kaip Rietavas ar Pagėgiai.
Raudondvario panoramoje (jo vaizdą iš kitos Nemuno pusės galite rasti šio vasario reportaže) ryškiausiai išsiskiria 1938 m. statyta Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės bažnyčia.
Garsiausias Raudondvario sūnus yra kompozitorius, profesionaliosios lietuvių muzikos pradininkas Juozas Naujalis (1869 - 1934). Greta bažnyčios jam pastatytas paminklas.
Tačiau svarbiausia Raudondvaryje, kaip sufleruoja jau vien jo pavadinimas, yra raudonas dvaras. Aukštasis Raudondvaris žinomas jau nuo XVI a., savo laiku priklausė Radviloms ir Zabieloms, o didžiausio klestėjimo laikotarpį pasiekė Tiškevičių valdymo laikotarpiu XIX a. Tuo metu dvaras buvo rekonstruotas vadovaujant italui Cesare Anighini - šis irgi gana įdomi figūra, gimęs Florencijoje, 1812 m. su Napoleono kariuomene atsidūrė Rusijos imperijoje, buvo paimtas belaisviu, paleistas įsikūrė Vilniuje ir po kurio laiko buvo nusamdytas Tiškevičių, kuriems atliko nemažai darbų visoje Lietuvoje.
Nepaisant to, kad dvaro rūmai dažnai vadinami pilimi ir turi panašumo į pilį, išties jokios gynybinės funkcijos XIX a. jie neatliko ir kad ir tas pats bokštas tėra graži dekoracija.
Rūmuose įrengtas muziejus, kurio dalis paskirta tam pačiam J. Naujaliui.
Įdomiausias muziejaus eksponatas - vadinamasis Stiklo kambarys.
Bokštas, tuo tarpu, nelabai tevertas dėmesio. Jo aikštelėje langai maži ir per juos matosi nebent tik medžių viršūnės.
Buvusi dvaro oranžerija, kurioje dabar įsikūręs restoranas.
Dvaro arklidės.
Arklidžių papuošimai.
Dar pora, matyt gyvenamosios paskirties pastatų, pastatytų jau už dvaro vartų.
Už poros dešimčių kilometrų į šiaurės vakarus nuo Raudondvario įsikūrusi Vilkija. Gyventojų skaičiumi Raudondvariui ji nusileidžia dvigubai, tačiau jei Raudondvaris turi kaimo statusą, tai Vilkija - miesto.
Vilkija išsidėsčiusi gana savotiškai - ant dviejų dešiniojo Nemuno kranto terasų. Bažnyčia pastatyta aukštutinėje terasoje, o jos šventoriuje įrengtas nedidelis apžvalgos bokštelis, nuo kurio atsiveria Nemuno slėnis.
Pati neogotikinio stiliaus Šv. Jurgio bažnyčia (1908 m.). Ji ganėtinai aukšta, o stovėdama ant kalno, yra ryškus akcentas apylinkių panoramoje.
Gydytojų globėjo Šv. Luko skulptūra prie miesto ligoninės.
Leidžiamės į apatinę miesto terasą. Tarp medinių namų pasitaiko ir mūrinukų, tame tarpe ir ganėtinai senų.
Šis restoranas yra matęs ir geresnių dienų.
Pagrindinė gatvė apatinėje terasoje yra 141 kelias, čia besispraudžiantis tarp miesto namų.
Ankstesnėje nuotraukoje galbūt atkreipėte dėmesį į Lietuvoje ne taip dažnai sutinkamą kelio ženklą Nr. 732 "Transporto priemonių keltas, uostas arba prieplauka". Taip, Vilkijoje yra tokia egzotika, kaip upinis lyninis keltas, bene vienas iš vos dviejų tokių Lietuvoje (kitas kursuoja per Nerį prie Čiobiškio). Dabartinis keltas "Vilkynė" skersai Nemuną kursuoja nuo 1999 m.
Vaizdas pasroviui į Nemuną.
Už 15 km į šiaurės vakarus nuo Vilkijos, jau netoli Dubysos (maždaug už poros kilometrų nuo šios upės), įsikūręs Čekiškės miestelis, turintis bemaž 700 gyventojų. Miestelio centre susiformavusi didelė ištęsto trikampio formos aikštė.
Šiaurinę aikštės dalį įrėmina Švč. Trejybės bažnyčia, statyta 1821 m. ir perstatyta 1935 m.
Varpinė.
Nuo Čekiškės pasukau A1 kryptimi. Ties Cinkiškiais stabtelėjau prie Žalgirio parko. Šioje vietoje , pro kur iki nutiesiant naują Aristavos - Sitkūnų kelią, ėjo Via Baltica, parkas pradėtas kurti 1990 m. Įdomiausias jis, tiesa, būtų turint kokį skraidymo aparatą - iš viršaus matyti, kad medžiai parke susodinti iš jų suformuojant užrašą "Žalgiris". Nuo žemės parkas gi atrodo it eilinė kur ne kur medžiais apaugusi laukymė.
Kitu sustojimu tapo Panevėžiukas. Iš pavadinimo galėtume manyti, kad čia reikšmingą ekonomikos dalį sudaro tiuningiuko versliukas, o vietiniai gyventojai su malonumu kerta čeburekiukus, tačiau su iš tiesų su Panevėžiu Panevėžiukas teturi tiek bendro, kad yra įsikūręs prie tos pačios Nevėžio upės. Didžiausia šio kaimo įžymybė yra Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčia (1747 m.), viena iš vos dviejų trikampio plano bažnyčių Lietuvoje.
Keli kilometrai žemiau tame pačiame dešiniajame Nevėžio krante yra Babtyno (arba Žemaitkiemio) dvaras. Žinomas nuo XVI a., dvaras priklausė Šiukštoms, Prozorams, Giedraičiams, Tiškevičiams. Sovietmečiu dvare įsikūrė kolūkio administraciją, dabar dvaras iš dalies atstatytas ir nuomojamas įvairiems renginiams.
Dvaro rūmai kolūkiniu laikotarpiu neteko bet kokio savitumo, kurį kada nors turėjo.
Svirnas, kuriame dabartinis dvaro šeimininkas laiko motociklų kolekciją.
Eilėje prie remonto dar tebelaukiantis tvartas.
Netoliese virš Nevėžio žemupio lygumų iškilęs kone 30 metrų aukščio Piepalių piliakalnis.
Vaizdas į Nevėžio slėnį.
Kitoje upės pusėje kyšo Babtų stogai.
Pačiuose Babtuose, nemažame, apie pusantro tūkstančio gyevntojų turinčiame miestelyje, ilgai neužsibuvau ir viso labo stabtelėjau prie medinės. nelabai išraiškingos Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios (1853 m.).
Paskutiniu šios neilgos išvykos tašku tapo mažai žinomas Muniškių kaimas netoli Sitkūnų, kur stovi Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčia. Statyta 1848 m., ji pergyveno keletą perstatymų, sovietmečiu buvo paversta grūdų sandėliu, o šiais laikais vėl gyvuoja kaip maldos namai.
Maršruto žemėlapis:
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą