2016 m. rugsėjo 28 d., trečiadienis

Alytaus rajonas


Praėjusiame reportaže pasižvalgę po Alytų, šiame apžvelkime jo rajoną, išsidėsčiusį abipus Nemuno, kiek aukščiau jo didžiųjų kilpų. Ir jei reportažas po Dzūkijos sostinę susidėjo iš dviejų kelionių nuotraukų, tai šį kartą fotografijos surinktos per bene keturis atskirus vizitus skirtingais metais ir skirtingais metų laikais. Tačiau nesirišime prie konkrečių išvykų - nuotraukos bus dedamos tokiu eiliškumu, lyg tai būtų buvusi viena nuosekli kelionė iš Vilniaus.


Iš Vilniaus Alytų galima pasiekti trim keliais: A4 ir 128 keliu pro Valkininkus bei Daugus, A16 ir129 pro Aukštadvarį bei Jiezną, bet artimiausias (lygiai 100 km pagal Google Maps) bei įdomiausias yra 220 kelias, nuo Trakų miškais vingiuojantis pro Rūdiškes ir Onuškį. Pirmoji didesnė gyvenvietė Alytaus rajone prie šio kelio yra Pivašiūnai - 300 gyventojų turintis kaimas, garsėjantys net 8 dienas trunkančiais, didžiausiais Lietuvoje Žolinės atlaidais. Jų centras - ant aukštos kalvos stovinti klasicistinė Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčia (1825 m.).


Bažnyčios interjeras. Altoriuje galima įžvelgti stebuklingu laikomą Dievo Motinos paveikslą, kurio motyvas įtrauktas ir į Pivašiūnų herbą.


Pakalnės koplyčia (1853 m.), šiuo metu naudojama kaip bažnytinio inventoriaus sandėlis.


Už 9 kilometrų į šiaurės vakarus nuo Pivašiūnų yra Butrimonių miestelis (900 gyventojų) su centrinėje dalyje išlikusia trikampe aikšte (jos motyvas atsispindi ir miestelio herbe), kurioje vykdavo dideli turgūs. Butrimonys gali pasigirti keletu garsių iš čia kilusių asmenybių, ryškiausiai kurių tarpe išsiskiria garsus XX a. pirmos pusės meno kritikas Bernardas Berensonas bei jo jaunesnė sesuo Senda, JAV parašiusi pirmą krepšinio vadovėlį moterims.


Neoromaninė Išganytojo bažnyčia (1926 m.).


Netoli Butrimonių esančiuose Raižiuose yra viena iš keturių išlikusių Lietuvos mečečių. Čionykštė musulmonų bendruomenė turi gilias tradicijas: manoma, kad totoriai čia, tuomet pavojingame ir neramiame vakariniame šalies pasienyje, buvo įkurdinti dar Vytauto Didžiojo laikais.


Dar kiek į vakarus nuo Raižių, jau ant Nemuno kranto, įsikūrusi Punia (800 gyventojų). Šio miestelio vardas pirmiausia siejasi su dviem dalykais: Punios šilu, kuris iš tiesų yra kitame Nemuno krante ir su miesteliu siejasi ne taip jau ir tiesiogiai, bei legenda apie kunigaikštį Margirį, kurio pilis pagal vieną versijų stovėjo būtent šioje vietoje.


Neobarokinė Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčia (1863 m.).


Punios piliakalnis, dar žinomas kaip Margirio kalnas, ir yra spėjama Pilėnų pilies vieta, kur 1336 m. nuo kryžiuočių besigynę lietuviai, matydami, kad atmušti puolimo nepavyks, pasirinko mirtį liepsnose, o ne nelaisvę priešo naguose. Visgi Pilėnai, kaip ir Voruta, yra, jei taip galima išsireikšti, pamėkliškos vietovės, skirtingų istorikų interpretacijose išlendančios tai šen, tai ten. Be Punios Pilėnai turi dar bent penketą ar šešetą hipotetinių vietovių, kurių daugiausia yra Žemaitijoje.


Kad ir kaip ten būtų su Pilėnais, faktas tas, kad prie Nemuno - svarbaus viduramžių gynybinio barjero, stūksąs piliakalnis buvo svarbus atramos taškas ir XIV a. ne kartą buvo puolamas kryžiuočių.


Persikelkime į kitą Nemuno krantą. Rumbonių piliakalnis, jei matuosime tiesia linija, yra vos daugiau nei už 5 kilometrų į pietvakarius nuo Punios, o anot legendos net buvo sujungtas požeminiu tuneliu su Margirio pilimi. Rumbonių vardas, tiesa, jaunesnis už piliakalnį - gretimais įsikūręs dvaras su kaimu Rumbovičiais pasivadino XVI a., pagal savininko pavardę, o dabartinį pavadinimą gavo tik tarpukariu.


Nuo piliakalnio atsiveria platus Nemuno slėnio vaizdas.


1795 m. statyta klasicistinė Rumbonių Švč. Trejybės bažnyčia.


Už 13 km į šiaurės vakarus įsikūręs didokas (350 gyventojų) Ūdrijos bažnytkaimis, kurį puošia tokia Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia (1924 m.).


O toliausiai į vakarus nutolusiu šiandieninės išvykos tašku tapo Krokialaukis - nedidelis (200 gyventojų, o jei pridėsime gretimą Čiurlionių kaimą - beveik 400) miestelis prie Peršėkės upės. Įdomūs faktai apie šią vietą yra du - jos pavadinimas kilęs ne nuo žodžio "kriokti", o nuo žodžio "krakė", reiškiančio karosą, o taip pat čia dar užsilikusi Tarybų gatvė, viena iš septynių Lietuvoje.


Istoristinė Kristaus Atsimainymo bažnyčia (1872 m.).


Nemunaitis - nedidelis (200 gyventojų) ir gana nuošalus miestelis dešiniajame Nemuno krante, 10 km į pietus nuo Alytaus. Neogotikinė Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčia (1904 m.).


Miestelio centre - paminklas žuvusiems kovose už Lietuvos nepriklausomybę.


Dar 10 km į pietus nuo Nemunaičio, Ryliškių kaime, randame 1993 m. statytą Šv. Monikos bažnyčią.


Greta bažnyčios pastatytas paminklas žuvusiems už Lietuvos laisvę.


Grįžkime arčiau rajono centro. Kiek į pietvakarius nuo Alytaus, Alovės kaime 1802 m. pastatyta klasicistinė Švč. Trejybės bažnyčia.


Ekskursiją baigsime mažesniajame iš dviejų Alytaus rajono miestų - Dauguose (1200 gyventojų). Šis Didžiulio ežero iš dviejų pusių supamas miestas pirmą kartą paminėtas 1384 m. Tuo metu dar saloje (sausumos kelias į Daugus buvo supiltas tik praėjusio amžiaus pradžioje) buvo įkurtas kunigaikščių medžioklės dvaras, vėliau Daugai išaugo į miestelį, nors atoki geografinė padėtis stipriai plėstis, žinoma, neleido.


Gražiai sutvarkyta centrinė aikštė.


Karštą liepos dieną Daugų gatvės buvo visiškai ištuštėjusios - visi daugiškiai bei miesto svečiai sukrito ežero pakrantėse. Pastaruoju metu Alytaus rajono savivaldybė siekia Daugams išrūpinti kurortinės vietovės statusą. Kiek ten šis miestas atitinka tokiai vietovei keliamus reikalavimus ir kiek neatitinka, pasakyti negaliu, tačiau paplūdimys Daugų pakraštyje pasirodė kur kas malonesnis, nei, pavyzdžiui, prie Vištyčio ežero.


Istoristinė Dievo Apvaizdos bažnyčia (1862 m.).


Daugai ir visas Alytaus rajonas mus palydi rūsčiu karišku žvilgsniu. Miesto teises ir herbą, kuriame pavaizduotas šarvuotas karys su alebarda, Daugams 1792 m. suteikė Stanislovas Augustas Poniatovskis. Dabar šis miesto simbolis ženklina ir įvažiavimą į Daugus.


Maršrutas:


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą