2016 m. spalio 23 d., sekmadienis

Kėdainiai: nuo Venecijos iki Alpių


Kėdainiai - kontrastingas miestas. Vienas didžiausių Lietuvos senamiesčių ir jį juosiantys Chruščiovo laikų penkiaaukščiai, derlingi apylinkių laukai ir rūkstantys "Lifosos" kaminai, čia, Lietuvos centre, vartus į aukščiausius valdžios postus skynėsi suvirintojas iš tolimojo Archangelsko... Su 26 000 gyventojų Kėdainiai Lietuvos miestų rikiuotėje užima 11 vietą, o atmetus didįjį trejetą ir kurortus, yra turbūt labiausiai lankomas ir įdomiausias šalies miestas.

Įvažiuojant į Kėdainius pirmiausia pasitinka miesto riboženklis, kuriame nurodytas miesto amžius, skaičiuojamas nuo pirmojo Kėdainių paminėjimo Hermano Vartbergiečio kronikoje 1372 m. Miesto pavadinimas kildinamas iš asmenvardžio - teigiama, kad Kėdainius, tuomet nedidelį žvejų kaimelį, įkūręs iš Kuršo atsidanginęs pirklys Keidangenas.


O pirmas rudas lankytinos vietos ženklas nurodo kažkodėl į krematoriumą. Taip, žinoma, tai vienintelė tokio pobūdžio įstaiga Lietuvoje, tačiau lankytis joje be laiko vistiek kažkaip nesinori...


Pažintį su Kėdainiais verčiau pradėti nuo senamiesčio, kurio šiandieniniu centru turėtume vadinti Didžiosios Rinkos aikštę Nevėžio dešiniajame krante. Lengviausiai atpažįstamas ne tik jos, bet ir visų Kėdainių architektūrinis simbolis yra vadinamieji škotų namai. Nors šiaip jau Lietuvoje sijonuotosios tautos atstovų niekada nebuvo daug, būtent Kėdainiuose nuo XVII a. pradžios iki maždaug XVIII a. vidurio jie sudarė gana ženklią bendruomenę.


Didžiosios Rinkos aikštėje stovi ir miesto rotušė. Savivaldos teises Kėdainiai gavo 1590 m. Kartu su savivalda Kėdainiai gavo privilegiją rengti šeštadieninius turgus bei tris metines muges ir herbą su tuo metu miestą valdžiusios Kiškų giminės simbolika. Dabartinė renesansinio stiliaus rotušė statyta XVII a. viduryje, savo laiku joje be magistrato darbo patalpų dar buvo teismas, kalėjimas, archyvas bei parduotuvės, dabar rotušė naudojama reprezentacinėms miesto reikmėms, čia įsikūręs ir turizmo informacijos centras.


Priešais škotų namus 2006 m. atidengtas paminklas Jonušui Radvilai. Šis didikas 1655 m. buvo pagrindinis Kėdainių unijos, turėjusios sujungti LDK ir Švediją, iniciatorius. Iš šios Švedų tvano metu pasirašytos sutarties nieko gero neišėjo - jos nuostatos įgyvendintos nebuvo, prieš Radvilas sukilo kiti Abiejų Tautų Respublikos didikai, o pats Jonušas Radvila paskutinę tų pačių 1655 m. dieną mirė apsiaustas Povilo Jono Sapiegos kariuomenės Tkocino pilyje.


Apskritai imant, biržietiškosios Radvilų šakos valdomi Kėdainiai XVII a. tapo svarbiu reformacijos centru. Miesto panoramoje dominuojanti netoli Didžiosios Rinkos iškilusi bažnyčia ne veltui priklauso evangelikams reformatams. Renesansinio stiliaus bažnyčią pradėjo statyti Kristupas Radvila Jaunasis, o 1652 m. statybas užbaigė mūsų jau minėtas Jonušas Radvila.


Kaip įprasta lakoniškas protestantiškos bažnyčios interjeras.


Bažnyčios rūsyje yra Radvilų mauzoliejus, kuriame palaidoti tokie žinomi veikėjai kaip Kristupas Radvila Perkūnas ir vėlgi tas pats Jonušas Radvila (pastarojo sarkofagas nuotraukoje ir užfiksuotas).


Senosios gatvės perspektyva greta reformatų bažnyčios. Dešiniau matosi varpinė, kairiau - įvažiavimo arka sujungti XVII a. statyti rektorių namai. Mažesnysis jų buvo skirtas visuomeniniams parapijos reikalams, didesniajame gyveno Šviesiosios gimnazijos rektoriai - reformatų pastoriai.


Reformatų bažnyčia Kėdainiuose gal ir didžiausia, tačiau seniausia miesto bažnyčia (kuri kartu apskritai yra seniausias pastatas mieste) priklauso katalikams. Tai Šv. Jurgio bažnyčia, stovinti ant kalvelės kairiajame Nevėžio krante. Tikslūs jos pastatymo metai nežinomi, o spėlionės skirtinguose šaltiniuose varijuoja nuo 1403 iki 1460 m. Tą, kad bažnyčia pastatyta kitame krante nei senasis miestas, nulėmė, regis, tai, kad kairiajame krante buvo bažnyčios statybą fundavusių Radvilų dvaras.


Kita katalikiška bažnyčia - Šv. Juozapo - buvo pastatyta 1766 m. dešiniajame Nevėžio krante. Ją dar 1703 m. pradėjo statyti vienuoliai karmelitai, netoliese turėję savo vienuolyną, tačiau statyba užtruko dėl vietos gyventojų (prisiminkime, daugiausia reformatų) pasipriešinimo.


Pirmoji Kėdainių turgavietė susidarė 200 metrų į šiaurę nuo Didžiosios Rinkos. Šioje vietoje esanti aikštė dabar žinoma Senosios Rinkos vardu.


Ryškiausi Senosios Rinkos akcentai yra šiaurinėje aikštės dalyje viena prie kitos stovinčios dvi sinagogos. Mažesnioji ir senesnioji iš jų vadinasi Vasarine (statyta XVII a. pab., perstatyta 1784 m.), didesnioji ir naujesnioji (statyta 1837 m.) - atitinkamai Žiemine. Vasarinėje sinagogoje ankstyvoje jaunystėje judaizmo teologiją krimto ne kas kitas, kaip Elijas Ben Saliamonas Zalmanas, vėliau išgarsėjęs kaip Vilniaus Gaonas.


Vienos iš sinagogų (prisipažinsiu, nebepamenu kurios - ši nuotrauka daryta daugiau nei prieš šešerius metus) interjeras.


Netoliese, Smilgos gatvėje, stovi ir trečioji Kėdainių sinagoga, statyta XIX a. Ant jos sienos minint Gaono 200 metų mirties metines buvo pakabinta atminimo lenta, tačiau nederėtų apsigauti - kai būsimasis Gaonas mokėsi Kėdainiuose, ši sinagoga dar nebuvo pastatyta.


Be pagrindinių aikščių Kėdainių senamiestyje yra išlikęs ir gatvių tinklas, kuriame didžiausia bei svarbiausia gatvė taip ir vadinasi - Didžioji. Viduramžiais šia gatve ėjo reikšmingas kelias iš Vilniaus į tuometį Žemaičių seniūnijos centrą Raseinius, todėl čia buvo patogu kurtis prekybininkams. Apskritai Kėdainių augimą sąlygojo prekybai patogi geografinė padėtis - pro miestą taip pat ėjo kelias iš Kauno į Rygą bei laivuojama Nevėžio upė.


Visiškai siaura, tačiau labai tapybiška Kranto 2-oji gatvė.


Kranto 1-oji gatvė eina jau upės pakrante.


Upės krantinėję įtaisytas Milošofonas - gan keistas paminklas Czeslawui Miloszui. Garsusis rašytojas gimė Šetenių kaime, Nevėžio pakrantėje, 13 km šiauriau Kėdainių.


Ties Didžiaja Rinka Nevėžio krantus jungia pėsčiųjų tiltas. Pirmasis tiltas šioje ar maždaug šioje vietoje buvo pastatytas 1602 m. ir, be abejo, ne kartą perstatytas. Dabartinis pėsčiųjų tiltas iš buvusio automobilinio pastatytas 1961 m.


Apleistas namas (lyg ir buvę užvažiuojamieji namai) ties Didžiosios ir Senosios gatvių sankryža, kurio užkalti langai vis panaudojami kokiai meninei instaliacijai.


Renesansinis namas Radvilų gatvėje.


Kėdainių Šviesioji gimnazija, įsteigta 1625 m., o 1640 m., uždarius reformatų gimnaziją Vilniuje, tapusi svarbiausia protestantiška mokykla Lietuvoje.


Kiek už pačio senamiesčio ribų yra dar dvi skirtingų konfesijų šventovės. Viešpaties Atsimainymo cerkvė, iš gyvenamojo namo perstatyta 1861 m. Verta pažymėti, kad nors dabartinė cerkvė pastatyta Rusijos Imperijos laikais, stačiatikių istorija Kėdainiuose yra gerokai gilesnė ir siekia XVII a. vidurį, kai Jonušas Radvila vedė stačiatikę Moldovos kunigaikštytę Mariją Lupul ir ta proga mieste įkurdino šios konfesijos vienuolyną.


Evangelikų liuteronų bažnyčia tuomet vakariniame miesto pakraštyje buvo pastatyta vietos vokiečių iniciatyva 1629 m. Vokiečių gyvenama Kėdainių dalis, vadinamoji Jonušava, XVII a. buvo gavusi net atskiro miesto teises - turėjo savo herbą, burmistrą ir teisę rengti turgus.


Nors didžioji Kėdainių įžymių vietų dalis yra susikaupusi senamiestyje, vieną kitą įdomesnį objektą galime rasti ir atokiau nuo jo. Štai kad ir agurkų skulptūra - Kėdainiai yra pripažinta šios daržovės sostinė Lietuvoje. Agurkus Kėdainių apylinkėse XIX a. ėmė auginti žydai, nuo 1944 m. mieste sėkmingai veikia Kėdainių konservų fabrikas, po privatizacijos devintajame dešimtmetyje perėjęs Viktoro Uspaskicho žinion, pastaruosius porą dešimtmečių rengiamos ir Agurkų šventės.


Faktiškai už senamiesčio ribų šiandien atsidūrusi ir trečioji Kėdainių aikštė - Knypavos rinka, XVII a. susiformavusi kaip gyvulių turgus.


Miesto pakraštyje, prie geležinkelio stoties, dvaro parke yra pastatytas minaretas. Tačiau klystume manydami, kad tai išlikusi mečetės dalis - minaretą 1880 m. pastatydino Kėdainių dvaro savininkas rusų generolas Eduardas Totlebenas, su musulmonais bendro turėjęs maždaug tiek, kad karšė šiems kailį per rusų - turkų karą. Kam jam prireikė minareto nėra visiškai aišku, bet pagal populiariausią teoriją jį generolas pastatė savo turkės meilužės garbei.


Atskiro paminėjimo vertos reklamos bei iškabos. Nebūtinai Kėdainiuose - bet kuriame rajono centre galima rasti kokį nors įsimenantį egzempliorių. Štai Kėdainiuose avalynės krautuvės šeimininkas akivaizdžiai patingėjo pasidomėti šalių vėliavomis.


O štai blyninė sąmoningai iššaukiančiu pavadinimu priklauso jau minėtam Kėdainių kniaziui ir prieš 2012 m. Seimo rinkimus pateko net į plačiosios spaudos puslapius, patiekalus pavadinę "Mažų mokesčių iliuzija", "Nebaudžiama korupcija" ir panašiomis kvailystėmis.


Vievio paukštyno firminė parduotuvė tuo tarpu nesugalvojo nieko geriau, kaip pasivadinti vaikiškos dainos pavadinimu, kuris dar šiandieniniame kontekste skamba ir ganėtinai ironiškai.


Vieną tvorų puošia toks ne visai lengvai išskaitomas užrašas.


Per tris vizitus Kėdainiuose geležinkelio stoties taip ir nenufotografavau ir apskritai iš geležinkelinių objektų įamžinau tik šį geležinkelio viaduką per J. Basanavičiaus gatvę. Geležinkelis Kėdainius pasiekė 1871 m. tiesiant Liepojos - Romnų geležinkelį, dabar pro čia eina Vilniaus - Klaipėdos linija.


Miesto stadionas ir tada (nuotrauka daryta 2013 m. pavasarį) dar tik statoma Kėdainių krepšinio arena.


Rungtynės jau pastatytoje arenoje 2014 m. sausį.


O dabar metas paaiškinti reportažo pavadinimą. Venecija Kėdainiai patampa pavasarį - molingi apylinkių dirvožemiai prastai sugeria vandenį, šis visas suteka į upes, o šios, nebetilpdamos krantuose, ima semti aplinkines lygumas. Dėl to Kėdainiai pavasarį atrodo maždaug taip.


Vaizdelis nuo Šv. Jurgio bažnyčios link Didžiosios Rinkos.


Vandenyje skęsta ir medžiai, ir kiemai, ir žaidimų aikštelės.


Nevėžio link garma ištvinusi Dotnuvėlė.


Krantus vos besiekiantis Vaivorykštės tiltas pietinėje miesto dalyje.


Ir jei Veneciją Kėdainiai primena tik kelias savaites per metus, tai Alpės greta miesto yra pastovios jau bemaž pusę amžiaus. Nuo 1967 m. iš "Lifosos" gamyklos kaip chemijos pramonės šalutinis produktas susidarantis gipsas buvo vežamas ir verčiamas į krūvas į pietryčius nuo miesto, kurios laikui bėgant išaugo į ištisą kalną ir dabar ryškiai išsiskiria aplinkinėse lygumose.


Kėdainių alpės pasiekia 80 metrų aukštį. Naudingai išnaudoti jų kol kas galimybių nerasta - buvo minčių tiek apie slidinėjimo trasas, tiek apie vėjo jėgaines, tačiau dėl gipso nestabilumo šios idėjos liko neįgyvendintos. Dabar tekalbama, kad ateityje, kalną apželdinus, viršuje būtų galima įrengti apžvalgos aikštelę.


O kol kas gipsiniai kalnai boluoja nepasiekiami, ginami užkardų, tvorų ir griovių.


Kėdainius paliekame atsigręždami į už žaliuojančių laukų dūmijančius "Lifosos" kaminus.


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą